Nemanau, kad turėtume atsisakyti valgyti kiaulieną. Tikrai ne. Mėsos reikia mūsų pilnavertei mitybai, ekosistemai ir tam, kad išmaitintume savo planetą. Tačiau kam aš tikrai nepritariu, tai vis augančiam materialistiškam požiūriui į gyvūnus vardan efektyvumo ir noro siūlyti vis pigesnį maistą.

Panašu, kad šiai beprotybei nėra galo. Dalinuosi istorija apie didžiausią kiaulių fermą pasaulyje Muyuan. Šiuose septynaukščiuose pastatuose yra auginama daugiau nei 80,000 kiaulių (!!), čia bus paskersta 2.1 milijono kiaulių ir paršelių per metus. Tai yra dešimtadalis visos kiaulienos, užaugintos Danijoje. Šis kinų projektas yra dešimt kartų didesnis už didžiąsias JAV kiaulių fermas. Visas auginimo procesas bus pilnai automatizuotas: mašinomis gyvūnai bus perkeliami iš vienos vietos į kitą kol galiausiai atsidurs ant skerdyklos konvejerio.

Neabejoju, kad ūkininkai norėtų išvengti šios beprotybės ir auginti sveikesnę, skanesnę kiaulieną natūralesnėje aplinkoje – suteikti gyvūnams daugiau erdvės ir galimybę ganytis lauke, kur atsiskleistų jų tikrieji instinktai. Asmeninė mano šeimos galėtų šiek tiek paaiškinti kas nutiko šioje žemės ūkio grandyje.

Kai 1965 metais mano tėvai nusipirko didelį kaimynų ūki, žemės ūkio industrializavimas tapo nebe mada, o būtinybe. Cheminių trąšų naudojimas, įskaitant amoniaką, tapo standartu.

Mechaninis požiūris į žemdirbystę tapo efektyvesnis už tradicinius metodus, einančius išvien su gamta. Ūkininkų kooperatyvai nuolat spaudė žemdirbius, ragindami didinti efektyvumą ir standartizuoti produkciją. Optimizacija palietė visus žemės ūkio aspektus – nuo žiedinės žemdirbystės buvo pereita prie industrinio požiūrio. Netrukus dirbamuose laukuose liko tik vienos rūšies augalai, o gyvulių ūkiai tapo specializuotii. Padidėjęs produktyvumas buvo vadinimas žaliąja revoliucija.

Keista, kad tuomet niekas nesusimąstė, jog žemės ūkyje yra naudojami tie patys chemikalai, kuriuos naudojo chemijos pramonė. Niekam nerūpėjo, kad kasmet kiaulėms, karvėms ir vištoms buvo skiriama vis mažiau ploto. Nepamenu, kad bent vienas ūkininkas būtų kalbėjęs apie šios situacijos ydingumą. Mano tėvas irgi tapo šios mados dalimi. Jis nusprendė atsisakyti 12 karvių ir 100 erdviai auginamų kiaulių. Vietoj jų pasistatė kiaulidę, kurioje augino 440 tukinamų kiaulių (intensyviai šeriamų nuo 20kg svorio iki skerdimo). Kiaulidėje įrengė automatizuotas šėrimo ir valymo sistemas. Ten visuomet jautėsi amoniako kvapas. Po kurio laiko tėvo sveikata pašlijo – prasidėjo kvėpavimo sutrikimai ir alergijos. Finansinė sėkmė taip pat buvo gan trumpa.  Galiausiai tėvų ūkis neatlaikė konkurencijos ir subankrutavo.

Trumpai tariant, sulaukęs penkiasdešimties metų amžiaus mano tėvas buvo per senas, kad eitų industrializavimo keliu, atlaikytų spaudimą plėstis ir būti produktyvesniu. Gerai pagalvojus, jis neturėjo jokių alternatyvų: industrializacijos sūkūrys įtraukė ūkininkus be pasigailėjimo.

Ar įmanoma kiaules auginti geresniu būdu?

Taip, žinoma.

To pavyzdžiu gali būti Friland. Nesu didelis tarptautinių maisto tinklų gerbėjas, nes jos neskuba keisti požiūrio į ūkininkus ir vartotojus. Šios milžiniškos korporacijos yra linkusios komunikuoti daug žalio kurso žinučių, tačiau daro mažai realių veiksmų, kad įvyktų realūs pokyčiai žemės ūkyje. Istoriškai, Friland (Danish Crown dalis) susikūrė tuomet, kai Danijos ūkininkams prireikė pagalbos organizuoti pardavimus. Vėliau įmonė išaugo į tarptautinę kompaniją ir yra tos pačios problemos dalis. Tačiau nepaisant tam tikrų nesklandumų, jiems reikia padėkoti už pastangas į parduotuvių lentynas pristatyti daugiau ekologiškos, laisvai besiganančių gyvūnų mėsos.

Farmer’s Circle yra ūkis, kuriame dirbame įsiklausydami į natūralius gamtos ciklus ir procesus. Tikime, kad per milijonus metų gamta patikrino, kas veikia ir kas ne, atlikdama begales bandymų, kol liko gamtai veiksmingiausi ir sveikiausi principai. Gamta visuomet žino, kas mums geriausia.

Ji visuomet laimi.